Gemologijos žodynas

spalvoti barokiniai perlai, kuriuos formuoja valgomasis vienageldžias moliuskas su ausies formos kriaukle, vertinama dėl įvairiaspalvio perlamutrinio vidinio sluoksnio. Jų randama Amerikos, Naujosios Zelandijos ir Japonijos vandenyse. Jie retai būna sferiniai – įprastai yra suploti ir ausies arba danties formos

sugerti (pvz., medžiagą) arba priimti ar įgyti energijos iš spinduliuotės energijos (pvz., šviesos)

tamsių vertikalių linijų, juostų ar sričių (plati sugertis) raštas, matomas, kai per brangakmenį praėjusi arba nuo jo atsispindėjusi šviesa yra išskaidoma į spektrines dedamąsias ir tiriama tokiu prietaisu kaip spektroskopas.

žr. blizgesys

būdingas melsvai baltas arba pieniškas mėnulio akmens blizgesys (šilerio efektas)

kai pereinamasis elementas brangakmenio medžiagoje yra tik nedidelė priemaiša, tokia medžiaga vadinama alochromatine (allo = kitas; chroma = spalva)

bendras terminas, dažniausiai vartojamas uolienų nuolaužų sąnašoms (aliuvinėms sąnašoms), kurias sunešė tekantis vanduo ir kurios nusėdo upelių, upių, salpų ar ežerų dugne, apibūdinti.

žr. nekristalinis

žr. dvigubai laužus

Archimedo dėsnis teigia, kad skystyje panardintą kūną veikia aukštyn nukreipta stūmos jėga, lygi kūno išstumto skysčio svoriui. (Šiuo dėsniu grindžiamas santykinio tankio nustatymas hidrostatinio svėrimo metodu)

dirbtiniai kristalai, neturintys gamtinio atitikmens (pvz., deimanto imitacijos: stroncio titanatas ir YAG)

medžiagos išvaizdos pagerinimas kaitinant, dažant, dengiant, impregnuojant, švitinant arba gręžiant lazeriu

bet koks brangakmenis, sudarytas iš dviejų ar daugiau dalių, kurios buvo suklijuotos arba sulydytos į vieną akmenį

asterizmas yra atspindžio efektas, paprastai keturių arba šešių spindulių, atsirandantis nuo lygiagrečiai išsidėsčiusių skaidulų arba skaidulinių ertmių akmenyje, kuris buvo nušlifuotas kabošonu taip, kad intarpai būtų orientuoti lygiagrečiai rundisto plokštumai

stiprus žėrintis šviesos atspindys nuo kito akmenyje esančio mineralo plokštelių ar žvynelių (pvz., kaip matoma avantiurino stikle, avantiurino kvarce, avantiurino lauko špate (saulės akmenyje))

vienas iš simetrijos elementų; simetrijos ašis yra įsivaizduojama linija, einanti per kristalo centrą, apie kurią kristalą galima sukti taip, kad per vieną pilną apsisukimą jis atrodytų vienodai 2, 3, 4 arba 6 kartus (t. y. vienoda briauna užima tokią pačią padėtį daugiau nei vieną kartą per pilną apsisukimą)

pavadinimas, taikomas tiek natūraliems, tiek kultivuotiems perlams – priaugusiems (blisteriniams) ar cistiniams,
kurie yra netaisyklingos formos

bazaltas, labiausiai paplitusi efuzinė magminė uoliena, yra tamsi, smulkiagrūdė uoliena, iš esmės sudaryta iš tamsaus lauko špato ir pirokseno (su olivinu arba be jo). Yra keletas atmainų, kurios klasifikuojamos pagal tekstūros, struktūros ir mineralinės sudėties skirtumus

ortorombinėje, monoklininėje ir triklininėje sistemose yra trys skirtingo ilgio kristalų ašys. Dvigubas lūžis pasireikš dauguma krypčių, tačiau bus dvi optinės ašys (viengubo lūžio kryptys), kurių orientacija skiriasi kiekvienoje atskiroje brangakmenių rūšyje. Šioms sistemoms priklausantys mineralai vadinami dviašiais. (Ortorombinėje sistemoje optinės ašys yra vienodai pasvirusios į 'c' (pagrindinę vertikalią ašį), o monoklininėje ir triklininėje sistemose tiesioginio ryšio su kristalų ašimis nėra.)

(taip pat vadinamas dvigubuoju šviesos lūžimu / DR) dvilūžis – tai anizotropinio brangakmenio dvigubojo lūžimo dydis, išreikštas kaip skirtumas tarp lūžio rodiklių esant didžiausiam išsiskyrimui

bebranduoliai kultivuoti perlai (Japonijoje dažnai ovalo arba baroko formos), auginami Bivos ežero pakrantėse Japonijoje. Šie perlai auginami didelėse gėlavandenėse midijose, į midijos kūną įterpiant nedidelius mantijos fragmentus

bendras terminas, apibūdinantis trūkumą, kuris pažeidžia brangakmenio paviršių. Paviršinis defektas paprastai atsiranda dėl žmogaus veiksmų – šlifuojant brangakmenį arba nešiojant jį juvelyriniuose dirbiniuose. Įbrėžimai, duobutės ir nutrynimai yra dažniausiai pasitaikantys paviršinių defektų tipai

perlai, kurie tik iš vienos pusės yra padengti perlamutriniu sluoksniu, išaugusiu ant pirminio dirgiklio, besiliečiančio su moliusko kriaukle. Išėmus tokius perlus, su kriaukle besilietusi vieta būna be perlamutro. Todėl ši nepadengta pusė paprastai yra nušlifuojama ir paslepiama apkauste

žėrėjimas – tai bendras brangakmenio viduje atsispindinčios ir į akį grįžtančios šviesos kiekis. Kitaip jį galima apibūdinti kaip brangakmenio ryškumą (gyvumą), kurį lemia nuo akmens galinių briaunų atgal į akį atsispindinčios šviesos kiekis

trapumas apibrėžiamas kaip brangakmenio silpnumas, dėl kurio, nepaisant jo kietumo, jis tampa pažeidžiamas lūžiams, pažeidimams (pvz., kaitintas cirkonas)

žr. katės akies efektas

vienas iš simetrijos elementų; simetrijos centras yra tada, kai kiekviena tobulo kristalo briauna yra diametraliai priešinga tokiai pačiai briaunai kitoje kristalo pusėje (t. y. kiekviena briauna turi kitą briauną, kuri yra vienoda, priešinga ir lygiagreti)

atspindžio efektas nuo orientuotų lygiagrečių pluoštinių intarpų arba (katės akies) ertmių. Viena šviesos juosta pasirodo stačiu kampu intarpų krypčiai ir geriausiai matoma po vienu viršutiniu šviesos šaltiniu akmenyse, kurie yra nušlifuoti kabošonu

prietaisas, sudarytas iš filtrų derinio, sukonstruotas taip, kad pro jį būtų matomos tik dvi siauros spektro dalys: tamsiai raudona (apie 690nm) ir gelsvai žalia (apie 570nm). Jis naudingas nustatant chromo ar kobalto buvimą tam tikruose brangakmeniuose, aptinkant (chromo) dažus akmenyse ir atskiriant kai kurias brangakmenių medžiagas nuo jų įprastų imitacijų. Priminimas: naudoti tik kaip įspėjamąjį požymį. Galutinis įrodymas priklauso nuo kitų tyrimų

(dažančioji medžiaga). Molekulės dalis, lemianti junginio spalvą. Idiochromatiniuose akmenyse ji yra pagrindinė cheminės sudėties dalis, o alochromatiniuose akmenyse – atsitiktinė priemaiša

terminas, vartojamas apibūdinti santykinį brangakmenio laisvumą nuo bet kokių vidinių defektų ar netolygumų (inkliuzų). Nustatant akmens švarumo klasę, šis apibrėžimas taip pat gali būti išplėstas, įtraukiant ir paviršiaus defektus (dėmes)

apytiksliai lygiagrečios spalvotos juostos, matomos kristalų paviršiuje arba akmenų vidinėse struktūrose (rodančios augimo fazes, kurias lemia turimų cheminių medžiagų, skysčių, temperatūros, slėgio ir kitų veiksnių skirtumai)

vizualinis baltos šviesos sudedamųjų dalių, į kurias ją galima išskaidyti (raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos, violetinės), suvokimas, taip pat purpurinės spalvos, kurios nėra saulės spektre, pojūtis. Spalva apibūdinama atspalviu, sodrumu ir tonu. Pagrindinė brangakmenio spalva priklauso nuo šviesos, kurioje jis matomas, taip pat nuo tam tikrų matomos šviesos bangos ilgių sugerties. Spalvą taip pat gali lemti dispersija, šviesos interferencija ir fluorescencija

spalvinis zoniškumas susiformuoja kristalo augimo metu dėl netolygios priemaišų koncentracijos. Spalvos variacijos (juostos ar zonos) įprastai atkartoja esamas kristalo briaunas

Atrankioji šviesos sugertis dėl pereinamųjų elementų (chromo, kobalto, vario, vanadžio, mangano, geležies, nikelio, titano) buvimo idiochromatiniuose ir alochromatiniuose akmenyse

kompaktiškas turi panašią reikšmę kaip ir masyvus, ir ypač taikomas tada, kai kristaluose nematyti jokių struktūrinių dalelių požymių (pvz., smulkiagrūdis žadeitas)

žr. sudėtinis brangakmenis

rožiniai perlai: perlai, gaunami iš didžiosios strombuso kriauklės – vienageldžio moliusko, aptinkamo prie Floridos krantų, Kalifornijos įlankoje ir Meksikoje. Šie perlai paprastai būna rožinės (rožinės-oranžinės arba baltos) spalvos ir pasižymi tuo, kad neturi perlamutro sluoksnio

žr. lūžis

jau egzistuojančių uolienų mineralinės sudėties perkristalizavimas sąlyčio zonoje arba šalia jos dėl magmos poveikio

kristalų dvyniavimosi tipas, kai individai liečiasi palei bendrą plokštumą (dvynių plokštumą). Tokios dvi kristalo dalys yra susijusios taip, kad vieną dalį pasukus 180° kampu (puse apsisukimo) aplink ašį (dvynių ašį), abi pusės sudarytų pavienio kristalo formą. Kontaktiniai dvyniai būna dviejų formų: pavieniai kontaktiniai dvyniai – kai 2 kristalo pusės yra išsidėsčiusios atvirkštine tvarka taip, kad vieną pusę pasukus 180° kampu aplink sujungimo plokštumą, gaunama įprasto kristalo forma; pasikartojantys, polisintetiniai arba plokšteliniai dvyniai – kristalų dvyniavimosi tipas, kurį sudaro eilė kontaktinių dvynių, dažnai labai plonų plokštelių pavidalu. Jos išsidėsčiusios priešinga kryptimi savo artimiausių kaimynų atžvilgiu (pvz., kaip korunde ir lauko špate). Taip pat žr. prasiskverbimo dvynius

kritimo kampas, kuriuo šviesos spindulys, sklindantis iš optiškai tankesnės į retesnę terpę, lūžta 90° kampu statmens atžvilgiu (t. y. slysta dviejų besiliečiančių terpių paviršiumi). Pastaba: dar labiau padidinus šį kritimo kampą, lūžęs spindulys grįžtų atgal į pradinę terpę, kur jam galiotų atspindžio dėsniai (t. y. įvyktų visiškas vidaus atspindys.)

(kripto = paslėptas). Terminas, naudojamas apibūdinti medžiagai, sudarytai iš milžiniško kiekio mažų, dažnai submikroskopinių kristalų, formuojančių vientisą masę. Submikroskopinis kristalų agregatas plika akimi gali atrodyti amorfinis

kristalas yra chemiškai vienalytis kietasis kūnas, turintis tvarkingą vidinę atominę struktūrą ir išorinę formą, apribotą simetriškai išdėstytomis plokščiomis sienelėmis

kristalo paprastoji forma susideda iš visų tų sienelių, kurios yra vienodai išsidėsčiusios kristalografinių ašių atžvilgiu (pvz., piramidė, prizmė, pinakoidas, doma)

kristalų formos (išorinė forma bei paviršiaus savybės), kuriomis mineralai paprastai randami, vadinamos jų kristalo habitusu

kristalų intarpus galima atpažinti iš santykinai kampuotų kampų ir santykinai tiesių briaunų. Dėl intarpų reabsorbcijos pasitaiko ir nelygių briaunų bei šiek tiek suapvalintų formų. (kristalų intarpai paprastai išryškėja reljefiškai pagrindinio kristalo fone, kai stebimi tamsaus lauko apšvietime. Juos galima patikrinti naudojant sukryžmintus poliarizatorius.)

kristalo simetrija reiškia subalansuotą atominės struktūros išsidėstymą. Tai tikslus panašių kristalo sienelių (briaunų, viršūnių) atsikartojimas, rodantis tvarkingą vidinę medžiagos sandarą.

kristalinė medžiaga pagal apibrėžimą yra kieta mineralinė medžiaga, kurios jonai, atomai arba molekulės yra išsidėstę tvarkingai. Praktikoje šis terminas dažnai vartojamas apibūdinti medžiagoms, turinčioms taisyklingą struktūrą ir kryptines savybes, tačiau nebūtinai išorinę geometrinę formą

tai įsivaizduojamos neriboto ilgio linijos, einančios per
idealų kristalą tam tikromis apibrėžtomis kryptimis, susijusiomis su kristalo simetrija. Jos susikerta kristalo centre taške, vadinamame atskaitos pradžia. (Tai yra atskaitos linijos, nuo kurių galima išmatuoti įvairių briaunų santykinius atstumus ir posvyrius.)

kultivuoti perlai yra perlamutriniai dariniai, visiškai arba iš dalies susidarę
dėl žmogaus įsikišimo į perlus auginančių moliuskų vidų. Tai taikoma tiek branduolį turintiems, tiek bebranduoliams kultivuotiems perlams

perlas, susiformavęs perlamutrinio moliusko kūne ir turintis sferoido formą

medį ar samanas primenantis įtrūkimų užpildas (kai kitos medžiagos intarpai užpildo įtrūkimą – paprastai geležies oksidas.)

atimti stiklinį blizgesį ir pusiau skaidrumą. (Stiklo gaminio, vadinamo „meta nefritu“, atveju – tai vyksta vystantis pradinei kristalizacijai)

dichroskopas yra prietaisas, leidžiantis stebėti brangakmenių mineralų pleochroinius efektus – dvi spalvas arba spalvos atspalvius vienu metu

šviesos difrakcija yra specifinė šviesos interferencijos forma, kurios metu balta šviesa yra išskaidoma (padalijama) į jos sudedamąsias spalvas, kai šviesa praeina pro mažą angą arba kai šviesos bangos praeina ribą tarp skirtingai šviesą laužiančių medžiagų (pvz., spalvų žaismas, matomas tauriame opale)

dispersija yra baltos šviesos išskaidymas į spektro spalvas dėl refrakcijos (šviesos lūžio), kai šviesa praeina pro du pasvirusius paviršius. Brangakmeniuose šis reiškinys dažnai vadinamas 'ugnimi'

anizotropiniai – mineralai, pasižymintys kryptinėmis optinėmis savybėmis (pvz., tetragoninės, heksagoninės, trigoninės, rombinės, monoklininės ir triklininės sistemų akmenys)

terminas, vartojamas visam spinduliavimo energijos bangos ilgių diapazonui apibūdinti – nuo ilgiausių radijo bangų iki itin trumpų kosminių bangų ilgių

simetrijos elementai yra septynių kristalinių sistemų klasifikavimo būdas. Tai priemonės, leidžiančios mums atskirti ir apibūdinti įvairius kristalo formų tipus. Jie apima simetrijos plokštumą, simetrijos ašį ir simetrijos centrą (žr. apibrėžimus atskiruose įrašuose)

eliuvinės nuogulos susideda iš uolienų nuolaužų (žvyro), kurios dėl erozijos (dūlėjimo) atsiskyrė nuo pagrindinės uolienos ir liko in situ (vietoje), neperneštos upių

skleisti arba išskirti (pvz., šviesą)

molekulinė kvarco struktūra, lemianti kairinės arba dešininės krypties spiralinį kvarco augimą ir jo apskritiminę poliarizaciją. (Pastaba: mažų pagalbinių briaunų, kurios dažnai matomos išorinėje formoje, išsidėstymas padeda nustatyti, ar kristalas yra kairinis, ar dešininis)

žr. dirbtinis apdorojimas

epigenetiniai intarpai. Tie, kurie atsirado jau susiformavus kristalui šeimininkui. Jiems priskiriami įvairių tipų plyšiai ir mineraliniai intarpai, susidarę kietojo tirpalo skilimo būdu (pvz., rutilo šilkas korunde), jau nekalbant apie aliejaus, „Opticon“ ir kt. likučius brangakmeniuose su užpildytais lūžiais.

žr. atsiskyręs iš kietojo tirpalo

mineralų atsiskyrimas. Kai kurios mineralų poros aukštoje temperatūroje sudaro kietuosius tirpalus, o žemesnėje temperatūroje tampa nestabilios. Kai jos lėtai vėsta, vienas mineralas gali būti išstumtas pagrindinei struktūrai vėstant ir traukiantis, tiesiogine prasme išspaudžiant priemaišas į laisvas erdves, kur jos kristalizuojasi (pvz., rutilo adatos (šilkas) korunde)

ekstinkcija (užgesimas) – tai reiškinys, kai šviesa negrįžta į stebėtojo akį. Dėl to akmuo atrodo tamsus ir jam trūksta žėrėjimo

fasetuotą brangakmenį sudaro karūna (viršutinė dalis virš rundisto), aikštelė (centrinė karūnos fasetė), rundistas (plačiausia akmens vieta arba išorinė riba) ir paviljonas (apatinė dalis žemiau rundisto). Visų kitų fasečių dydis, skaičius ar net buvimas gali skirtis priklausomai nuo pasirinkto šlifavimo stiliaus. Pavyzdžiui, standartinio laiptuoto (smaragdo) šlifavimo akmenyse kaletę (mažą fasetę paviljono apačioje) pakeičia briauna (ilga linija, besitęsianti paviljono apačios centru)

žr. atidalijimas

smulkių ertmių plokštuma, kuri paprastai atrodo kaip daugybė plonų, strypelių pavidalo tarpusavyje susisiekiančių kanalų atkarpų (dažniausiai užpildytų skysčiu).

pavadinimas, suteikiamas medžiagai, kurios sudedamieji kristalai yra adatos formos (pvz., asbestas, nefritas)

jie taip pat gali būti vadinami užgijusiais įtrūkimais („plunksnomis“) ir susideda iš tarpusavyje susijusių skysčiu užpildytų kanalėlių bei lašelių tinklų, primenančių piršto atspaudą. Paprastai tai yra mineralinių tirpalų, palaipsniui besisunkiančių į jau susiformavusio kristalo ankstesnį įtrūkimą ir užgydančių plyšį, rezultatas. Kita situacija, kai tokie dariniai gali atsirasti, yra kaitinimo apdorojimo metu. „Pirštų atspaudai“ dažnai pasitaiko apdorotuose rubinuose

apdirbimas (angl. finish) reiškia brangakmenio briaunavimo kokybę ir yra vertinamas pagal kiekvienos briaunos blizgesio, taisyklingumo ir plokštumo laipsnį

fluorescencija – tai regimosios šviesos spinduliavimas iš brangakmenių, kurie buvo paveikti trumpesnio bangos ilgio (didesnės energijos) regimąja arba neregimąja spinduliuote

lūžis – tai netaisyklinga išdauža ar įtrūkis akmenyje

bet koks taurusis akmuo, nušlifuotas ir nupoliruotas papuošalams (perlas yra ryški pastarojo reikalavimo išimtis). Brangakmenis pagal apibrėžimą yra tas, kuris pasižymi grožiu, patvarumu ir retumu

terminas „stiklas“ taikomas medžiagoms, kurios susidaro lydant ir greitai vėsinant mineralines medžiagas, dėl ko suformuojama amorfinė medžiaga. Stiklas gali būti dirbtinis (sukurtas žmogaus, kartais vadinamas strasu) arba, rečiau, gamtinis, pvz., obsidianas (vulkaninis stiklas), tektitai (manoma, kad tai meteoritų susidūrimo purslų produktai)

granitas yra šviesios spalvos, stambiagrūdė intruzinė magminė uoliena, daugiausia sudaryta iš kvarco, lauko špato ir žėručio

šviesesnės ir tamsesnės tiesios juostos kampais, kurie atitinka mineralo struktūrinį raštą

būdinga forma, kuria mineralas dažniausiai randamas. Habitusas apima ne tik mineralo dažniausiai įgyjamą išorinę formą, bet ir tipines paviršiaus savybes

žr. lūžis

kristalo intarpas, apsuptas įtempimo įtrūkimo (-ų). Jie taip pat gali atrodyti kaip drugelis su dviem sparnais, sklindančiais iš įsiterpusio kristalo (kuris paprastai yra cirkonas)

kietumas yra mineralo gebėjimas atsispirti įbrėžimui (dilimui). Taip pat žr. Moso skalę

užgiję įtrūkimai (įtrūkimai ar skalumo plokštumos), kai į lūžio vietą pateko skystis ir kristalas vėl suaugo. Dažnai skysčio dalys lieka įkalintos ertmėse ir kanaluose, sudarydamos plunksnas ar pirštų atspaudus primenančius raštus (kartais nudažytus geležies)

atspalvis reiškia pačios spalvos pavadinimą: grynus spektrinius raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos, violetinės spalvų pojūčius ir jų variacijas. Atspalvis taip pat reiškia purpurinės spalvos pojūtį (tarp raudonos ir violetinės), kurio nėra saulės spektre

uolienos, susidariusios paprastai paskutinėse magminio stingimo stadijose iš magmos, kurioje gausu vandens ir kitų lakiųjų medžiagų. Hidroterminės mineralų turtingų tirpalų gyslos sunkiasi pro nuosėdinių uolienų plyšius bei įtrūkimus ir uolienoje suformuoja kristalais išklotas tuštumas

kai pereinamasis elementas yra esminė brangakmenio medžiagos sudedamoji dalis, tokia brangakmenio medžiaga vadinama idiochromatine (idio = pats, chroma = spalva)

maža stiklinė kiuvetė, skirta tinkamiems skysčiams laikyti. Imersinės kiuvetės naudojimo principas yra tas, kad kuo skysčio lūžio rodiklis yra artimesnis akmens rodikliui, tuo lengviau bus matyti akmens vidų. Beveik bet koks bespalvis skystis, net ir vanduo, sumažins paviršiaus atspindį ir labai palengvins intarpų stebėjimą

medžiaga, rasta toje vietoje, kur ji iš pradžių susiformavo ar nusėdo, vadinama rasta in situ (pažodžiui – vietoje)

bendras terminas, apibūdinantis bet kokį defektą ar netolygumą brangakmenio viduje. Intarpai gali būti skirstomi į tris skirtingus tipus: kietieji – galimi tiek kristaliniai (pvz., cirkonas safyre), tiek nekristaliniai (pvz., natūralus stiklas peridote). Ertmės – jos gali susiformuoti brangakmenio augimo metu (pirminiai intarpai) arba vėliau (antriniai intarpai). Abiejų tipų ertmės gali būti užpildytos bet kokiu skysčio, dujų ir (arba) kietosios medžiagos deriniu. Tie, kuriuose yra dvi ar daugiau fazių, vadinami daugiafaziais. Augimo reiškiniai – spalvinis zoniškumas ir dvynėjimas yra augimo reiškinių pavyzdžiai

infraraudonasis reiškia esantis žemiau raudonos spalvos, o šis spinduliuotės diapazonas prasideda bangų ilgiais, kurie yra ilgesni nei 700 nm raudonos šviesos. Infraraudonoji spinduliuotė paprastai žinoma kaip šiluma, nes sukelia šilumos pojūtį, kai pasiekia mūsų odą

kai du spinduliai, sklindantys tuo pačiu keliu, bet nesutampančiomis fazėmis, sąveikauja tarpusavyje (interferuoja), sukeldami visišką šviesos išnykimą arba vienos ar kelių spalvų vyravimą

tai optiniai efektai, matomi, kai dvejopo lūžio mineralai yra stebimi per lygiagrečias briaunas konverguojančiame poliarizuotos šviesos pluošte. Jie suteikia naudingos informacijos apie akmens optines savybes

kristalų dvyniavimosi tipas, kai du individai yra taip suaugę, kad atrodo, jog yra prasiskverbę vienas į kitą (dažnai sudarydami kryžiaus arba žvaigždės formos akmenis)

irizacija arba spalvų žaismas apibūdina spalvą ar spalvų seką, atsirandančią dėl interferencijos ar difrakcijos, kai šviesa atsispindi nuo plonų plėvelių arba nuo unikalios tauriojo opalo struktūros

vieno cheminio elemento pakeitimas kitu tokio paties valentingumo elementu cheminėje sudėtyje. Tai lemia didelius serijos narių fizikinių savybių skirtumus. Valentingumas: panašios cheminės prigimties ir joninio spindulio

žr. viengubo lūžio

natūraliai susidarantys bebranduoliai gėlavandeniai perlai, kurie susiformuoja moliuske, kai jis grąžinamas į vandenį išėmus bebranduolių kultivuotų perlų derlių. Jų nereikėtų painioti su jūriniais „sėkliniais“ perlais, kurie paprastai yra daug mažesni. Gėlavandeniai „keshi“ taip vadinami tik todėl, kad jie taip pat išauga ne iš dirbtinio branduolio. Kartais jie vadinami „besėkliais“ perlais, siekiant atskirti nuo bebranduolių. Taip pat žr. Biwa perlai

japonai sėklinius perlus vadina „keshi“ (aguonomis). Čia asociacija kyla tarp mažyčio aguonų sėklų dydžio ir labai mažų natūraliai susiformavusių perlų

poliariskopas su stipriai glaudžiamuoju lęšiu, padedančiu lengviau stebėti interferencines figūras

sukeliami polisintetinių dvynių. Gali atrodyti kaip žaliuzės arba skaidrus žvejybinis valas. Jie taip pat gali susikirsti kampu (pvz., korunde, kur susikerta kryptys)

grunto medžiaga (sudaryta iš uolienų nuolaužų ir augmenijos), kuri daugiausia susidarė iš suirusio bazalto (smulkiagrūdės tamsios vulkaninės uolienos, turinčios daug geležies ir magnio, kuri atogrąžų klimate yra labai jautri cheminiam dūlėjimui)

bendras terminas, apibūdinantis regimosios „šaltos' šviesos skleidimą iš medžiagos, kai ši viena ar kita forma gauna perteklinės energijos. Penki pagrindiniai liuminescencijos reiškiniai yra šie: chemiliuminescencija (cheminių pokyčių rezultatas), triboliuminescencija (sukeliama trinties), termoliuminescencija (sukeliama šilumos), fotoliuminescencija (sukeliama didesnės energijos / trumpesnio bangos ilgio regimosios arba neregimosios spinduliuotės) ir katodoliuminescencija (atsiranda sužadinus elektronų pluoštu vakuuminėje kameroje)

blizgesys – tai nuo akmens paviršiaus atspindimos šviesos kiekis ir kokybė. Brangakmenių blizgesiui apibūdinti vartojami šie terminai: metalinis: stiprus blizgesys, būdingas nepermatomiems metaliniams mineralams. deimantinis: didelis paviršiaus atspindys. stikliškasis: stiklui būdingas blizgesys, pasitaikantis daugumoje brangakmenių. derviškasis: dervoms būdingas blizgesys (minkštas, žemo lūžio rodiklio). vaškiškasis: beveik matinis paviršius (kartais vadinamas riebiuoju). riebusis: šiek tiek aliejingai atrodantis blizgesys, atsirandantis dėl šviesos sklaidos ant mikroskopiškai šiurkštaus paviršiaus. perlamutrinis: perlų ar perlamutro blizgesys. šilkiškasis: pluoštinis šilko blizgesys

sudėtiniai kultivuoti pūsliniai perlai, kurių pradinis branduolys buvo pašalintas ir pakeistas mažesniu įcementuotu karoliuku, o prie pagrindo priklijuotas kupolo formos perlamutro gabalėlis, kad uždengtų vietą, kurioje trūksta perlamutro sluoksnio

išsilydžiusi (skysta) uoliena

kalusis reiškia galintis būti ištemptas arba suformuotas kalant plaktuku arba spaudžiant volais

dirbtinis produktas pagal apibrėžimą yra toks, kuris buvo susintetintas laboratorijoje (sintetinti reiškia sujungti arba suderinti elementus į sudėtingą visumą). Galutinis rezultatas gali būti sintetinis brangakmenis (t. y. turintis natūralų atitikmenį) arba dirbtinis brangakmenis (t. y. neturintis natūralaus atitikmens)

terminas, vartojamas apibūdinti medžiagą, kuri turi apibrėžtą vidinę kristalo struktūrą, tačiau neturi išorinės geometrinės formos. Ją gali sudaryti vienas (pvz., rožinis kvarcas) arba daugiau kristalinių vienetų (pvz., žadeitas)

žr. blizgesys

terminas, vartojamas medžiagai, kurios kristalinė būsena suiro ir tapo iš dalies amorfine; tai įprasta mineralams, turintiems radioaktyviųjų medžiagų (pvz., žemojo tipo cirkonas)

metamorfinės (pažodžiui – pakeitusios formą) uolienos susidaro iš anksčiau egzistavusių uolienų, daugiausia veikiant slėgiui, karščiui ir (arba) įsiskverbiant naujoms cheminėms medžiagoms

vienas metrinis karatas = viena penktoji gramo dalis (0,20 g) arba 200 miligramų (mg). Metrinis karatas yra visų brangakmenių ir kultivuotų perlų svorio matavimo vienetas. Svoris išreiškiamas dviem skaičiais po kablelio, o šios šimtosios dalys neformaliai dažnai vadinamos 'taškais' (angl. points), t. y. 1 metrinis karatas = 100 taškų

optinis prietaisas, sudarytas iš lęšių derinio, kuris sukuria padidintą objekto vaizdą. Kai kurie svarbiausi didinimo panaudojimo būdai: intarpų tyrimas (natūralus ar dirbtinis; susidarymo būdas / kristalo augimas); paviršiaus apžiūra (briaunavimo kokybė (simetrija), poliravimas (briaunų būklė, perkaitimo žymės); sudėtinių akmenų aptikimas; dirbtinio apdorojimo nustatymas; pažeidžiamumo aptikimas (pvz., lūžio ir (arba) skalumo buvimas); sudvigubėjimo aptikimas (SR prieš DR, taip pat gali rodyti dvilūžio dydį)

mineralas yra gamtoje randama neorganinė medžiaga, pasižyminti chemine sudėtimi ir fizikinėmis savybėmis, kurios kinta tik siaurose ribose. Jo struktūra paprastai yra kristalinė

monochromatinė šviesa yra tik vieno bangos ilgio šviesa. Standartinė geltona monochromatinė šviesa, naudojama refraktometro matavimams, išgaunama iš natrio garų lempos. Ją iš tikrųjų sudaro dvi labai arti viena kitos esančios emisijos linijos, kurių vidutinė vertė yra 589.3nm

inkliuzai, kuriuose gali būti skysčio ir dujų ir (arba) kristalų

kai kurių moliuskų mantijos išskiriamas sekretas, sudarantis vaivorykštinius perlo ir perlamutro paviršiaus sluoksnius moliusko kriauklės viduje. Perlamutras susideda iš kristalinio kalcio karbonato ir organinės medžiagos, vadinamos konchiolinu

elektromagnetinio spektro (spinduliavimo energijos) trumpesnių bangų ilgių matavimo vienetas. 1 nanometras = 1 milijoninė milimetro dalis (1/1,000,000 nm), pvz., matoma šviesa patenka tarp 700nm(raudona) ir 400nm(violetinė)

terminas, vartojamas apibūdinti šlifavimo stilių, pasirinktą siekiant išlaikyti maksimalų svorį. Šiuos giliai nušlifuotus akmenis su dideliais paviljonais dažnai reikia
peršlifuoti, kad būtų pasiektos geresnės proporcijos

kristalo formos ertmės brangakmenio viduje. Šios ertmės susidarė tam tikroms sritims augant greičiau nei kitoms ir apgaubiant tuštumą, arba ištirpus pirminiam kristaliniam intarpui (negatyvūs kristalai tamsaus lauko apšvietime dažnai atrodo šviesesni už juos supantį mineralą)

negatyvus intarpas gali būti užpildytas dujomis ar skysčiu arba jame gali būti mažas kietas intarpas (taip pat žr. negatyvus kristalas)

jei ant refraktometro bandomo akmens lūžio rodiklis (R.I.) viršija prietaiso ribas, šešėlio kraštas nebus matomas (išskyrus kontaktinio skysčio ribą)

mineralai ir kitos medžiagos vadinamos nekristalinėmis arba amorfinėmis (pažodžiui – beformėmis), kai jos neturi tvarkingos vidinės atominės struktūros ir geometriškai taisyklingos išorinės išvaizdos (pvz., mineralinės medžiagos – opalas ir stiklas, taip pat organinės medžiagos)

nebalta šviesa (t. y. spalvota) apibūdinama pagal jos atspalvį (t. y. vyraujančio bangos ilgio spalvą), sodrumą (vyraujančios spalvos gylį ar intensyvumą) ir toną (šešėlį – nuo šviesaus iki tamsaus)

optikoje visi kampai yra matuojami nuo normalės – įsivaizduojamos linijos, nubrėžtos stačiu kampu (90°) taške, kur spindulys krenta į paviršių, o ne nuo paties paviršiaus

vienlinkio šviesos lūžio kryptis dvejopai lūžtančiame kristale yra vadinama optine ašimi

žr. optinį pobūdį

stiklinis rutuliukas, pritvirtintas prie trumpo strypelio, veikiantis kaip kondensacinis lęšis, padedantis išskirti interferencinius vaizdus, matomus išilgai optinės ašies anizotropinėje medžiagoje

mineralo optinė prigimtis: mineralai skirstomi į vienaašius, dviašius ir izotropinius (optinis pobūdis). Vienaašiai ir dviašiai mineralai toliau skirstomi į optiškai teigiamus ir optiškai neigiamus (optinis ženklas)

žr. optinį pobūdį

optinis tankis yra sudėtinga savybė, pasireiškianti šviesos sulėtėjimu. (žr. taip pat refrakcija)

organiniai produktai – tai medžiagos, susidariusios dėl gyvųjų organizmų veiklos

vaivorykštinis brangakmenio perlo ir perlamutro paviršiaus blizgesys. Jį sukelia šviesos interferencija plonuose sluoksniuose (plonose perlamutrinio sluoksnio plokštelėse) ir difrakcija nuo smulkių plokštelių kraštų

šio termino vartojimas apsiriboja gamtinių perlų, randamų Persijos įlankos sūraus vandens moliuskuose, apibūdinimu. Tačiau prekyboje labiau įprasta visus sūraus vandens gamtinius perlus priskirti rytietiškiems

atsiskyrimas yra lūžis, atsirandantis išilgai silpnumo plokštumos, o ne išilgai plokštumų, lygiagrečių kristalo briaunoms arba galimoms
kristalo briaunoms, kaip kad būna skalumo atveju (tai taip pat vadinama netikru skalumu)

perlo granas yra standartinis perlo svorio matavimo vienetas: 1 granas = 0,25 karato (1 ct = 4 granai)

perlai yra natūralūs dariniai, atsitiktinai ir be jokio žmogaus įsikišimo išskiriami moliuskų viduje. Jie sudaryti iš organinės medžiagos (skleroproteino, vadinamo konchiolinu) ir kalcio karbonato (dažniausiai aragonito pavidalu), išsidėsčiusių koncentriniais sluoksniais, kurių išoriniai sluoksniai dažniausiai yra perlamutriniai

žr. blizgesys

stambiagrūdė magminė uoliena, kurioje dažnai yra retų mineralų, įskaitant didelius brangakmenių kristalus (pvz., berilo, chrizoberilo, lauko špato, kvarco, spesartito granato)

fosforescencija iš esmės yra uždelsta fluorescencija (t. y. liekamasis švytėjimas). Tai nenutrūkstamas matomos šviesos skleidimas net ir pasibaigus sužadinančios spinduliuotės šaltinio poveikiui

fotoliuminescencija yra bendras fluorescencijos ir fosforescencijos terminas. Tai tam tikrų medžiagų savybė skleisti matomą šviesą jas paveikus trumpųjų bangų spinduliuote (pvz., matomosios (mėlynos), ultravioletinės ir rentgeno spektro dalies elektromagnetine spinduliuote)

mažos dalelės, aptinkamos kaip intarpai. Kai jų yra daug, jos gali būti apibūdinamos kaip debesis, o akmens skaidrumas gali pablogėti

sąnašynų telkiniai sudaryti iš paviršinių vertingų mineralų, pasižyminčių dideliu santykiniu tankiu (ir patvarumu), sankaupų, kurios susiformavo dūlėjant motininei uolienai ir dažniausiai vėliau buvo perneštos vandens srovių ar bangų

vienas iš simetrijos elementų; simetrijos plokštuma yra įsivaizduojama plokštuma, kuri padalija kūną į dvi dalis taip, kad kiekviena dalis yra kitos dalies (veidrodinis) atspindys (t. y. kiekviena dalis yra tikslus atvirkštinis kitos atitikmuo)

bendras terminas, apibūdinantis įvairias dirbtines organines medžiagas (paprastai dervos pagrindo polimerus), kurias galima išspausti arba formuoti veikiant karščiui ir (arba) slėgiui

terminas „spalvų žaismas“ apibūdina spalvų seką, matomą, kai šviesa atsispindi nuo plonų plėvelių arba nuo savitos gardelės pavidalo tauriojo opalo struktūros. Jį sukelia difrakcija (baltos šviesos išskaidymas į sudedamąsias spalvas, šviesai skverbiantis pro mažą angą), kuri yra specifinė šviesos interferencijos forma

pleochroizmas (pažodžiui – daugiaspalviškumas) yra bendras terminas, naudojamas apibūdinti skirtingoms kryptinėms spalvoms, kurios gali būti matomos tam tikruose spalvotuose akmenyse, skaidančiuose šviesą (t. y. pasižyminčiuose dvejopu lūžimu) dėl savo vidinės kristalinės struktūros. Jis apima dichroizmą (dvispalviškumą) ir trichroizmą (trispalviškumą)

poliariskopas yra prietaisas, sudarytas iš dviejų plokštuminę poliarizuotą šviesą sukuriančių dalių, tarp kurių įrengtas besisukantis staliukas. Šiuo prietaisu nustatoma tik tai, ar medžiaga pasižymi viengubu, ar dvigubu šviesos lūžimu

viengubo lūžio – medžiaga išlieka tamsi per visą 360° apsisukimą. Jei medžiaga patiria vidinį įtempimą, ji gali rodyti anomalų (netikrą) dvigubą lūžį (ADR), paprastai banguotų juostų ar netaisyklingų dėmių pavidalu. Dvigubo lūžio – akmenys, nušlifuoti iš monokristalo, turi keturias šviesias ir keturias tamsias padėtis. Kristaliniai agregatai arba gausių intarpų turinti dvigubo lūžio (DR) medžiaga gali atrodyti šviesi per visą 360° apsisukimą. Interferencinė figūra – dvigubo lūžio (DR) medžiagos atveju, esant tinkamoms sąlygoms ir pastebėjus interferencinę figūrą, taip pat galima nustatyti, ar akmuo yra vienaašis, ar dviašis. (optinis ženklas – radus interferencinę figūrą, galima nustatyti, ar akmuo yra teigiamas, ar neigiamas, naudojant
specialiai šiam tikslui skirtas kompensacines plokšteles)

mineralai, sudaryti iš smulkių kristalų sankaupų, vadinami polikristaliniais. Šiuos smulkius kristalus galima įžiūrėti naudojant didinimą, o kartais ir plika akimi (pvz., beveik visas žadeitas)

žr. plokšteliniai dvyniai

pieno baltumo medžiaga, neturinti spalvų žaismo, sudaryta iš nevienodo dydžio silicio dioksido sferų, todėl šviesa yra išsklaidoma, o ne difraguojama

protogenetiniai intarpai: tie, kurie egzistavo dar prieš pradedant formuotis kristalui šeimininkui ir buvo į jį įtraukti jau „užbaigti“ (pvz., kietosios dalelės ir maži kristalai). Jie paprastai būna netaisyklingai išsibarstę ir retai susiję su kristalo šeimininko struktūra

pseudomorfozė (netikra forma) yra mineralas, kuris įgauna kito mineralo (arba organinės medžiagos) formą (pavidalą) dėl karščio ir (arba) slėgio ar cheminio proceso, pvz., tigro akis (krokidolito, asbesto mineralo, pakeitimas kvarcu); medžio agatas (medienos pakeitimas kvarcu)

atspindys yra dalies ant paviršiaus (vidinio ar išorinio) krintančios šviesos grąžinimas nuo to paviršiaus. Taip pat žr. Snelijaus dėsnius

refrakcija (lūžis) yra šviesos sklidimo krypties pasikeitimas, kai ji pereina iš vienos terpės į kitą, skirtingo optinio tankio terpę (išskyrus atvejus, kai į bendrą dviejų terpių paviršių krenta 90° kampu). Kai šviesa pereina iš retesnės į tankesnę terpę (pvz., iš oro į akmenį), ji lūžta statmens link, ir atvirkščiai – pereidama iš tankesnės į retesnę terpę, ji lūžta tolyn nuo statmens. Optinis tankis yra sudėtinga savybė, pasireiškianti šviesos sulėtėjimu. Taip pat žr. Snelijaus dėsnius

L.R. yra paprastas santykis, lyginantis šviesos greitį ore su šviesos greičiu tam tikroje terpėje. Standartas, naudojamas lūžio rodikliui matuoti, yra oras (tiksliau – vakuumas); todėl oro L.R. yra laikomas 1,00

jau egzistuojančių uolienų mineralinės sudėties perkristalizavimas aukštesnėje temperatūroje (700°–2000°C) ir veikiant slėgiui

Žr. santykinis tankis (S.G)

likutiniai bangos ilgiai yra tie bangos ilgiai, kurių medžiaga nesugeria ir kurie susijungę sukuria mūsų suvokiamą objekto spalvą

Žr. blizgesys

uoliena susideda iš mineralinių dalelių, kurios suaugo arba susicementavo dėl cheminių procesų, arba sukibo veikiant karščiui ar slėgiui

reiškia spalvos kokybę ar intensyvumą, matomą skaidrių briaunuotų akmenų blizgesio blyksniuose

Žr. švytėjimas

žėrėjimas; trumpų, ryškių šviesos blyksnių skleidimas

pjaunamas (sektilinis) reiškia medžiagos savybę būti lygiai atpjaunamai arba nudrožiamai peiliu

tos, kurios susidarė kaupiantis medžiagai (nuosėdoms), atsiradusiai dėl fizinio ir cheminio jau egzistavusių uolienų irimo žemės paviršiuje

labai maži perlai (mažesni nei ketvirtis grano / maždaug 2 mm), kurie natūraliai susiformuoja minkštame moliusko audinyje, į jį patekus smėlio smiltelėms, laisvai plūduriuojantiems kiaušinėliams, parazitams ar kitiems svetimkūniams. Sėkliniai perlai paprastai būna netaisyklingos formos ir plokšti, tačiau suradus retų apvalių perlų, jie atrenkami ir naudojami juvelyriniams dirbiniams. Taip pat žr. Keši perlai

atrankinė šviesos sugertis yra tam tikrų bangos ilgių slopinimas arba sugėrimas iš šviesos, praeinančios per objektą arba atsispindinčios nuo jo paviršiaus. Medžiagos spalvą lemia likę (liekamieji) bangos ilgiai, kurie pasiekia akį

švytėjimas yra mirgantis arba išsklaidytas atspindžio efektas, atsirandantis šviesai atsispindint nuo akmens viduje esančių intarpų ar struktūrinių savybių. Šis terminas apima katės akies efektą, asterizmą, aduliarizaciją, avantiurizaciją, opalescenciją, irizaciją (labradorescenciją ir spalvų žaismą opale)

plonų lygiagrečių adatėlių (dažniausiai rutilo) seka

dar vadinami izotropiniais. Mineralai, pasižymintys tomis pačiomis optinėmis savybėmis visomis kryptimis (pvz., kubinės singonijos akmenys ir amorfinės medžiagos)

kai šviesos spindulys pereina iš vienos terpės į kitą, egzistuoja apibrėžtas santykis tarp kritimo kampo sinuso ir lūžio kampo sinuso. Krintantis spindulys, lūžęs spindulys ir statmuo (kritimo taške) yra toje pačioje plokštumoje. Pastovų santykį tarp bet kurių dviejų optiškai besiliečiančių terpių kritimo ir lūžio kampų Snelijus pavadino lūžio rodikliu (R.I)

milžiniški kultivuoti perlai, auginami sidabralūpėse perlinėse austrėse, kurių skersmuo siekia 12 ar net 16 mm. Šie dideli balti perlai gavo Pietų jūrų pavadinimą, nes iš pradžių juos augino japonai Mikronezijoje ir Indonezijoje. Šiandien šie perlai dažniau auginami Australijoje ir Birmoje, o Indonezija, Filipinai, Papua Naujoji Gvinėja ir Tailandas yra mažiau svarbūs šaltiniai. Iki šiol nepavyko sėkmingai dirbtiniu būdu surinkti sidabralūpių perlinių austrių lervų, o tai reiškia, kad motininių austrių pasiūla yra ribota, todėl kainos atitinkamai aukštos

medžiagos savitasis sunkis arba santykinis tankis yra medžiagos svorio ir tokio paties tūrio gryno vandens svorio 4 °C temperatūroje (didžiausio vandens tankio) bei esant standartiniam atmosferos slėgiui santykis. Savitasis sunkis yra susijęs su medžiagos chemine sudėtimi bei tarpatominiais ryšiais (iš esmės jį lemia ne tik įvairių sudedamųjų elementų atominė masė, bet ir tai, kaip atomai yra išsidėstę kartu)

prietaisas, kuris prizmės arba difrakcinės gardelės pagalba išskaido šviesos spindulį į sudedamuosius bangos ilgius arba spektro spalvas. Spektroskopas leidžia matyti, kurias konkrečias baltos šviesos dalis (linijas ar juostas) arba sritis (platų sugėrimą) sugeria brangakmenis, išsklaidydamas likusius bangos ilgius, kurie praėjo pro tiriamą akmenį arba nuo jo atsispindėjo (ne visi akmenys rodo spektrą ir ne visi matomi spektrai yra diagnostiniai, tačiau sugėrimo juostos gali nurodyti dažančiąją medžiagą arba tam tikrų elementų buvimą)

žr. lūžis

simetrija reiškia brangakmenio formos taisyklingumą ar pusiausvyrą žiūrint tiek iš viršaus, tiek iš šono

vienalaikiai intarpai, sudaryti iš medžiagų, kurios atsirado tuo pačiu metu kaip ir pagrindinis kristalas (pvz., kietos mineralinės dalelės; skysčiai ertmėse ir užgijusiuose įtrūkimuose; zoninės juostos; skysti intarpai; augimo pėdsakai, tokie kaip spalvinis zoniškumas ir dvynių formavimasis. Dažnai tarp singenetinių intarpų ir pagrindinio kristalo būna tvarkingas suaugimas, todėl juos gali sieti struktūrinis ryšys, kurį lemia kristalografijos dėsniai

sintetinis produktas, turintis tokią pačią cheminę sudėtį, atominę struktūrą ir fizikines savybes kaip ir jo natūralus atitikmuo (pvz., sintetinis smaragdas, sintetinis korundas ir kt.)

atsparumas arba tvirtumas yra brangakmenio atsparumas lūžimui ar skilimui. Tai susiję su mineralo savybe sugerti smūgius nepažeidžiant vidinės struktūros. Su tuo susiję terminai yra trapus, pjaustomas, kalus, lankstus ir elastingas

žiūrint atsispindinčioje šviesoje, šios plonos plėvelės pasižymi vaivorykštiniu spindesiu, būdingu plonam aliejaus sluoksniui ant vandens arba įvairiaspalviam muilo burbulo paviršiui

skysčiu užpildyta ertmė, kurioje yra burbuliukas ir kristalas

tonas nurodo suvokiamą santykinį šviesumą arba tamsumą (tiek atspalvio, tiek perėjimo nuo baltos iki juodos)

visiškas vidaus atspindys įvyksta tada, kai šviesos spindulys, pereinantis iš tankesnės į retesnę terpę didesniu nei ribinis kampu, grąžinamas atgal į tankesnę terpę, kurioje jis paklūsta atspindžio dėsniams

žr. klampumas

pavadinimas, taikomas tam tikriems metaliniams elementams, kurie dėl savo atominės struktūros lemia selektyvią šviesos absorbciją idiochromatiniuose ir alochromatiniuose akmenyse. Tai chromas, kobaltas, varis, vanadis, manganas, geležis, nikelis ir titanas

praleisti (pvz., šviesą) iš vienos terpės į kitą; siųsti (pvz., signalą) arba perduoti (pvz., iš vieno asmens kitam)

savybė, rodanti, kaip laisvai šviesa praeina arba yra praleidžiama pro akmenį. Skiriami šie skaidrumo laipsniai: skaidrus (TP) – skaidrus objektas atspindi ir sugeria nedidelį ant jo krentančios šviesos kiekį, bet didžiąją jos dalį praleidžia. Pro akmenį matomas objektas atrodo aiškus ir ryškus. Pusiau skaidrus (S-TP) – pro akmenį praleidžiamas nemažas šviesos kiekis, tačiau kitoje akmens pusėje esančio objekto kontūro neįmanoma atskirti. Pusiau peršviečiamas (S-TL) – tik labai mažas šviesos kiekis gali praeiti pro brangakmenį ties plonais kraštais. Neskaidrus (0) – visa ant neskaidraus objekto krentanti šviesa yra arba atspindima, arba sugeriama. Jokia šviesa nepraeina pro medžiagą net ir ties plonais kraštais.

karščio bangos arba sūkuriavimo efektas – spalvos sruogos ir sūkuriai

dvyninis kristalas – tai kristalas, sudarytas iš dviejų to paties kristalo pusių arba dviejų ar daugiau tos pačios rūšies kristalų, kurie turi tiesioginį kristalografinį ryšį vienas su kitu ir yra simetriškai suaugę (žr. kontaktinius dvynius ir prasiskverbimo dvynius)

skysčiu užpildyta ertmė, kurioje yra burbuliukas arba kristalas

ultravioletinis reiškia „esantis už violetinio“. Šis spinduliuotės diapazonas prasideda nuo bangų ilgių, kurie yra trumpesni nei 400nm violetinės šviesos

heksagoninėje, trigoninėje ir tetragoninėje kristalų sistemose yra viena optinė ašis (viengubo lūžio kryptis): šioms sistemoms priklausantys mineralai yra žinomi kaip vienaašiai (vienaašiuose akmenyse optinė ašis yra lygiagreti pagrindinei vertikaliajai 'c' ašiai)

kristalinės struktūros elementarioji gardelė – tai mažiausia kristalo dalis, kuri vis dar pasižymi būdingomis to kristalo savybėmis. Būdas, kuriuo gamta sudėlioja elementariąsias gardeles, lemia išorinę kristalo išvaizdą

žr. plunksninis intarpas

matoma šviesa yra spinduliavimo energijos forma, sukelianti regėjimo pojūtį. Bet kokio bangos ilgio elektromagnetinė spinduliuotė, esanti maždaug tarp 400 nm ir 700 nm, žmogaus akiai yra matoma kaip šviesa

žr. blizgesys

bangos ilgis apibrėžiamas kaip atstumas tarp dviejų gretimų tos bangos viršūnių

žr. blizgesys

balta šviesa (mišri šviesa) susideda iš maždaug lygiomis dalimis sumaišytų visų regimojo spektro spalvų arba bangos ilgių (raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos ir violetinės). Šviesos spalva kinta ir priklauso nuo bangos ilgio. Raudonos bangos yra ilgiausios (700+nm), o einant per spektrą šis ilgis mažėja iki violetinių bangų, kurios yra trumpiausios (400nm – apie 1/4 raudonųjų spindulių ilgio)

skaidri mažo spalvos intensyvumo sritis, atsiradusi dėl šviesos pratekėjimo, leidžianti matyti foną už akmens (permatomumo efektas)

žr. aureolinis intarpas

žr. spalvos juostos