Avantiurininis stiklas

avantiurininis stiklas

Avantiurininis stiklas, angl. taip pat žinomas kaip „goldstone“, yra žėrintis dirbtinis stiklas, gaminamas mažai deguonies turinčioje redukcinėje atmosferoje. Galutinis produktas gali būti glotniai nupoliruotas, todėl puikiai tinka drožti karoliukus, figūrėles ir kitus dirbinius, iš kurių dažnai gaminami juvelyriniai dirbiniai. Nors tai yra sintetinė medžiaga, avantiurininis stiklas dėl savo žėrinčios išvaizdos dažnai klaidingai palaikomas natūraliu brangakmeniu.

Pirkite natūralius brangakmenius mūsų parduotuvėje

Avantiurininis stiklas daugiausia sudarytas iš stiklo, praturtinto šviesą atspindinčiomis vario dalelėmis. Vario pagrindo raudonasis avantiurininis stiklas struktūriškai yra artimas kitoms stiklo rūšims, tokioms kaip skaidrus raudonasis vario rubino stiklas ir nepermatomas smalkos spalvos purpurininis stiklas. Visos šios medžiagos yra vizualiai įspūdingos, o jų ryškios rausvos spalvos atsiranda dėl koloidinio vario buvimo.

Žėrėjimo efektas, vadinamas avantiurescencija, išgaunamas reguliuojant koloidų dydį stikle. Avantiurininiame stikle vario dalelės yra makroskopinės, todėl susidaro dideli, šviesą atspindintys kristalai, sukuriantys jam būdingą žvilgesį. Priešingai, purpurino stikle yra mikroskopinių dalelių, kurios suteikia jam nepermatomą išvaizdą, o vario rubino stiklas turi submikroskopinių nanodalelių, lemiančių skaidrią tekstūrą.

Išoriniai avantiurininio stiklo partijos sluoksniai dažnai pasižymi blankesnėmis spalvomis ir ne tokia ryškia aventurescencija, palyginti su vidinėmis dalimis. Tai gali lemti nepakankama kristalizacija, dėl kurios sumažėja atspindinčių kristalų dydis, o aplinkinis stiklas tampa drumstas dėl šviesos neatspindinčių dalelių.

Be to, dėl dalinės vario oksidacijos kristalai gali ištirpti, todėl susidaro tipinė melsvai žalia stiklo spalva, būdinga joninės formos variui.

Kai avantiurininis stiklas pakartotinai kaitinamas apdirbimui liepsnoje ar panašiems tikslams, būtina atidžiai kontroliuoti temperatūrą ir oksidaciją. Sąlygos turi būti panašios į tas, kurios buvo naudojamos pirminio lydymo metu – išlaikant žemesnę nei vario lydymosi temperatūrą ir naudojant mažai deguonies turinčią redukcinę liepsną. Jei šių sąlygų nesilaikoma, medžiaga gali prarasti savo savybes ir būdingą žėrinčią išvaizdą.

Avantiurininis stiklas – raudonasis avantiurino stiklas

Gavyba

Avantiurininio stiklo gamyba siekia XVII a. Veneciją, kur jį pirmą kartą sukūrė Miotti šeima, gavusi išskirtinę Venecijos dožo licenciją. Nors pasakojama legenda, kad avantiurininį stiklą atsitiktinai atrado italų vienuoliai ar alchemikai, nėra jokių dokumentais pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius iki Miotti šeimos veiklos.

Įdomu tai, kad į avantiurininį stiklą panašių medžiagų rasta ir ankstesniuose artefaktuose. XII ar XIII amžiumi datuojamas avantiurininio stiklo amuletas buvo aptiktas Persijoje ir šiuo metu yra saugomas Pensilvanijos universiteto kolekcijoje. Tai rodo, kad panašios technologijos amatininkams buvo žinomos gerokai prieš Miotti šeimos išradimą.

Labiausiai paplitusi avantiurininio stiklo forma yra rausvai ruda atmaina, turinti smulkių metalinio vario kristalų. Norint pagaminti avantiurininį stiklą, išlydomas silicio dioksido, vario oksido ir kitų metalų oksidų mišinys. Vario jonai chemiškai redukuojami iki elementinio vario, o indas sandariai uždaromas nuo oro.

Temperatūra yra kruopščiai kontroliuojama, kad stiklas išliktų skystas, o metalinio vario kristalai galėtų nusėsti iš tirpalo neištirpdami ir nesioksiduodami.

Po tinkamo kristalizacijos laikotarpio visa partija atvėsinama, kad susidarytų vientisa masė. Tada stiklas išdaužiamas iš talpyklos ir atrenkamas formavimui. Kiekvienos avantiurininio stiklo partijos išvaizda labai skiriasi. Geriausi gabalai paprastai gaunami iš masės centro, kur pusiau permatomoje stiklo matricoje yra pasiskirstę dideli, ryškūs vario kristalai.